"Meno šventovės" vaizdinys XX a. pradžios Vilniaus pastatuose

XIX a. nusistovėjo asociatyvūs ryšiai tarp pastato paskirties ir pasirenkamo stiliaus. Muziejams, bibliotekoms, kultūros įstaigoms buvo taikomi naujųjų laikų (renesanso, baroko, klasicizmo) stiliai, nes jie reprezentavo humanizmo, apšvietos, turtingo ir harmoningo gyvenimo idealus. Sakralinė architektūra tapatinta su viduramžių stiliais ir jų reikšmėmis. Istorizmo pastatuose užkoduojama tam tikra idėja, pasakojimas. Atpažinti objekto intenciją padėdavo įrašai fasaduose, skulptūrinis arba tapytas dekoras. Dar dažniau raktą statinio idėjai atpažinti teikia jo formų sąsajos su istoriniais prototipais. XX a. pradžioje Vilnius išgyveno kultūros pakilimo etapą – tai neoromantizmo laikas. To meto pastatuose galima įžvelgti kai kurias formas ir jų prototipus, bylojančius apie architektų bei užsakovų vertybines orientacijas. Po 1905 m. carinio režimo atlydžio pagausėjo visuomeninių pastatų, išsiplėtė jų tipų įvairovė, atsirado originalesnių formos sprendimų. Būdingu, nors ir kukliu „meno šventovės“ vaizdinio reprezentantu Vilniuje galima laikyti 1902 m. paviljoną Bernardinų sode, kuris buvo skirtas žemės ūkio ir amatų parodai. Pramogų pastatai buvo skirti suburti plačiajai miesto publikai, patraukti ją parodų, spektaklių, koncertų, kinematografo reginiais. Juose profesionalioji architektūra suartėjo su liaudiška miesto kultūra. Mugių paviljonų bruožas – šventiškumas, medinių gyvenamųjų namų – puošyba drožiniais. Visuomeniniams pastatams neretai būdingas tūris su vienu pagrindiniu bokštu. Be to, Vilniaus architektūroje neretai ieškota įvaizdžių, kurie bylotų apie vietos tradiciją.In the 19th century, associative relations between the purpose of a construction and the chosen style were established. Museums, libraries, culture institutions were built by applying the styles of the Renaissance, Baroque, Classicism, since they represented ideals of humanism, education, full and harmonious life. Sacral architecture is identified with medieval styles and their meanings. Historicism buildings have a certain idea or a story encoded within. The intentions of the object could be perceived with the help of inscriptions on facades, sculptural or painted decorations. Sometimes the key to the perception of a construction idea can be found in the relation of its forms with historical prototypes. In the 20th century Vilnius experienced a cultural growth. These were the times of Neo-Romanticism. The then constructions convey certain forms and their prototypes evidencing about virtues of architects and their clients. After the thaw of the Tsar regime in 1905 the number of public institutions and their variety increased and more original form solutions emerged. The pavilion in the Bernadine garden built in 1902 can be considered a modest representation of this period. This pavilion was intended for the exhibition of agriculture and arts. Entertainment buildings were aimed at gathering the city residents in one place and at attracting them at exhibitions, performances, concerts and cinematographic events. In these exhibitions, professional architecture approached the folk culture of the city. Fair pavilions were festive, and wooden houses were decorated with carvings. Public buildings were usually constructed with one main tower. Moreover, Vilnius architecture usually had images evidencing local traditions